Bažnyčios istorija

Trumpa Kauno Evangelikų Baptistų bendruomenės istorija 1876-2001

I. Bendruomenės atsiradimas ir jos veikla.

Kalbant apie bendruomenės įkūrimą reikia pabrėžti, jog ji neatsirado dėl baptistų misionierių įtakos. Tai buvo tiesioginis Dievo malonės veikimo žmonėse vaisius. 1876 m. į Kauną atvyko gyventi geležinkelininkas Šneideris iš Virbalio. Jis buvo tikintis žmogus ir priklausė Eitkūnų miestelio baptistų bendruomenei.

Dirbdamas savo kasdienį darbą, brolis Šneideris stengėsi liudyti apie savo Viešpatį. 1883 m. Kaune jau buvo dvylikos įtikėjusių ir pakrikštytų žmonių būrelis, kuris priklausė bendruomenei Eitkūnuose. Bendruomenėje Šneideriui tarnauti padėjo kurpius Mačiulaitis.

brolis Mačiulaitis

1886 m. iš Varšuvos į Kauną atvyko brolis Stoltenhoffas su šeima. Jis buvo darbštus žmogus ir daug pasitarnavo vietiniams tikintiesiems, skelbdamas Dievo Žodį bendruomenėje ir dirbdamas sekmadienio mokykloje bei jaunimo tarpe, taip pat vadovavo bendruomenės chorui. Tikinčiųjų skaičius augo.

1888 m. Eitkūnų bendruomenės Kauno skyrius jau turėjo 75 narius. Eitkūnai buvo Vokietijai priklausančioje teritorijoje ir tai sudarydavo tam tikrų sunkumų. Todėl 1889 m. vasario 12 dieną (pagal senąjį kalendorių) Kauno skyrius pradėjo veikti kaip atskira, savarankiška bendruomenė.

Bendruomenei vadovavo brolis Stoltenhoffas, kuris dirbo direktoriumi brolių Shmidtų fabrike (vėliau gamykla „Metalas“). Dvasiniam darbui buvo pakviestas pamokslininkas Marksas. Jis bendruomenėje dirbo trejetą metų. Jam išvykus, bendruomenei vėl vadovavo Stoltenhoffas.

Pamaldos vyko brolio Šneiderio bute Šančiuose ir brolio Mačiulaičio bute dabartiniame Vytauto prospekte. 1890-1898 metais buvo pastatyti gražūs maldos namai Žemuosiuose Šančiuose, 2-oje Kranto gatvėje. 1899 metais į Kauną atvyko pamokslininkas Otto Lenzas.

Julius Rohsler
Pamokslininkas Otto Lenzas

Otto Lenzas buvo gabus ir pasišventęs žmogus. Jam pamokslaujant bendruomenė išaugo iki 400 narių. Po 12-os palaimintų metų Otto Lenzas išvyko iš Kauno. Kurį laiką vietiniai broliai tarnystę Dievui atliko vieni.

Vėliau atvyko brolis Ballahas, kuris bendruomenėje tarnavo iki I Pasaulinio karo. Dauguma bendruomenės narių buvo vokiečiai. Bet greitai įtikėjo ir prisidėjo prie bendruomenės ir kitų tautybių žmonės. Pastarieji pravesdavo savo pamaldas rusų kalba, bet be tikinčiųjų rusų, buvo ir lietuvių, kurie tada dar nebuvo tautiškai susipratę. Kaune ir apylinkėse tuomet buvo kalbama tik rusiškai ir lenkiškai.

Prasidėjus karui, 1914 metais dalis tikinčiųjų išsisklaidė. Pasibaigus karui, 1918 metais broliai ir seserys pradėjo grįžti atgal iš tolimiausių Rusijos kampų. Tuo laiku daug pasidarbavo broliai Gustavas Freidankas ir Heinrichas Hoffmanas. Pirmasis laisvai kalbėjo keturiomis kalbomis: vokiškai, lietuviškai, rusiškai bei lenkiškai. Jo dėka po karo pamaldose pradėta vartoti ir lietuvių kalba.

Nuo 1921 metų Kauno bendruomenei pradėjo vadovauti Gustavas Freutelis, gimęs ir užaugęs Kauno mieste. Jis tarnavo bendruomenėje iki 1935 metų.

1933 m. balandžio 23 dieną tikintieji lietuviai įkūrė atskirą bendruomenę, kad galėtų plačiau ir laisviau skelbti Dievo Žodį tarp savo tautiečių. Jai vadovavo Teodoras Gerikas.

1933 m. Kauno baptistų bendruomenė prisijungė prie Lietuvos Baptistų Sąjungos.

Taip pat 1934 metais Valterio Šveicerio ir kitų tikinčiųjų pastangomis buvo įkurta Kauno Evangelikų Krikščionių Baptistų, kalbančių rusiškai, bendruomenė. Joje iki 1940 metų pastoriumi dirbo Valteris Šveiceris.

1940 metais Baltijos valstybės buvo okupuotos Sovietų Sąjungos. Todėl dauguma vokiečių tautybės krikščionių pasitraukė į Vokietiją ir kitas šalis.

1943 metų pavasarį brolis Šveiceris su žmona sugrįžo į Kauną ir vėl ėmė vadovauti vokiškai ir rusiškai kalbančių tikinčiųjų bendruomenėms, o taip pat prie jų prisijungusiems lietuviams, nes dėl tuo metų vykstančių įvykių jų bendruomenė buvo išsisklaidžiusi.

Pastoriaus darbą V.Šveiceris dirbo iki 1944 metų liepos 2 dienos, sekmadienio. Kaip tik tą įsimintiną sekmadienį buvo krikštijama dešimt įtikėjusių žmonių: penki vokiečiai ir penki rusai, kurių tarpe buvo aklas kareivis. Įvyko šventinės pamaldos maldos namuose Šančiuose, ten dalyvavo daug tikinčiųjų iš įvairių Lietuvos miestų; visi giedojo giesmes Dievo garbei vokiečių, lietuvių ir rusų kalbomis. Tuo metu dar niekas negalėjo žinoti, kad po trijų dienų, frontui artėjant, jiems vėl teks pasitraukti iš Lietuvos…

Bažnyčios patalpos iš vidaus
Kauno evangelikų baptistų bažnyčios istorija, pastatas iš išorės

II. Bendruomenės gyvenimas pokario metais.

1944 m. Sovietų kariuomenei grįžus į Lietuvą, maldos namai buvo atimti. Juose buvo valdžios apgyvendinti rusų kareiviai. Vėliau maldos namai buvo paversti klubu, o po to – druskos sandėliu.
Pasibaigus karui, nedidelė Kaune likusi tikinčiųjų grupė pamaldoms rinkdavosi seserų Magdalenos Šablinskienės ir Elenos Gudzinskienės butuose. Tuo metu bendruomenėje Dievo Žodį skelbė pamokslininkas brolis Sinelščikovas.

Daug sunkumų ir persekiojimų teko patirti tikintiesiems komunistų vadovavimo šaliai laikais.

Mirus broliui Sinelščikovui, tarp tikinčiųjų liko vienos moterys. Jos ilgą laiką neturėjo pastoriaus. Tuo metu iniciatyvos ėmėsi Dievą mylinti sesuo Efrosinija Prokofjeva. Ji pakeldavo seserų dvasią, ragino melstis. Jos paskatintos seserys rinkdavosi kartu skaityti Šventąjį Raštą.

Tikinčiųjų bendruomenė neretai sulaukdavo svečių – Jono Inkeno iš Klaipėdos, brolių ir seserų iš Vilniaus bažnyčios ir kitų Lietuvos miestų. Jie Dievo Žodžiu atgaivindavo ir padrąsindavo tikinčiuosius.

1980 m. kovo mėnesį iš Lvovo (Ukraina) į Kauną persikėlė gyventi jauna tikinčiųjų šeima – Vladimiras ir Nadija Sereda. Jie greitai įsitraukė į tikinčiųjų bendruomenę ir greitai Vladimiras Sereda buvo išrinktas šios grupės vadovu. 1989 metais jis buvo įšventintas pastoriaus tarnystei.

Vladimiras ir Nadija Sereda

1988 m. gruodžio 20 dieną Kauno miesto Liaudies deputatų taryba išdavė orderį, leidžiantį vėl naudotis bažnyčios patalpomis. 1990 m. lapkričio 11 dieną maldos namai buvo grąžinti bendruomenei. Tuo laiku tai buvo suniokotas sandėlis nukritusiu stogu, kuriame jau 20 metų buvo laikoma druska. Pastatas reikalavo daug lėšų ir pastangų bažnyčios atstatymui.

Pasitikėdamas Viešpačiu Dievu ir drąsindamas tikinčiuosius, pastorius V. Sereda su nedidele grupe Dievo vaikų pradėjo remonto darbus.

Atstatant maldos namus, visos Lietuvos krikščionių evangelikų baptistų Sąjungos bažnyčios prisidėjo finansiškai, kai kurios padėjo ir remonto darbais.

Dievo ir tikinčiųjų pagalba, 1991 metų liepos 27 dieną įvyko iškilmingas maldos namų pašventinimas ir atidarymas. Tą dieną dar vienos bažnyčios durys buvo atvertos Dievo ieškančioms sieloms.

1991-1995 metai – dvasinio prabudimo metai Lietuvoje. Nepasitenkindami savo religingumu žmonės ieškojo Viešpaties artybės, Jo gyvojo Žodžio ir tikrosios laisvės. Daug žmonių atgailavo ir prašė Jėzaus Kristaus ateiti į jų širdis, į jų gyvenimus. Tarp įtikėjusiųjų ir prisijungusių prie bendruomenės nemažai buvo ir Sovietu armijos karininkų su šeimomis. Vėliau jie kartu su sovietų kariuomene ir su Dievu širdyse pasitraukė į Rusiją.

Bažnyčios pastatas XXI a. pradžioje

III. Bendruomenė XXI a. pradžioje

Pasaulis gyvena ypatingų laikų sandūroje: žmonija perėjo į XXI amžių, krikščionybė – į III-iąjį tūkstantmetį po Kristaus gimimo, o baptistų bendruomenė perėjo į trečiąjį savo gyvavimo šimtmetį.

Per tą laikotarpį bendruomenė pergyveno kaip gerus, taip ir sunkius laikus, buvo dvasinio pakilimo ir atšalimo laikotarpių, ateidavo persekiojimų dienos, o jas pakeisdavo tylos ir ramybės metas. Viešpats visada buvo ištikimas ir išklausydavo Jo besišaukiančiųjų žmonių maldų, nes Jis yra gailestingas ir mylintis Dievas.

Per paskutinį dešimtmetį (1991-2001) bendruomenė organizavo ne vieną evangelizacinį renginį, dvasinį koncertą miesto salėse, mokyklose ir palapinėje (Nemuno saloje), daugybę seminarų, konferencijų, vaikų ir jaunimo stovyklų.

Užsimezgė broliški ryšiai su Švedijos ir Vokietijos bažnyčiomis, iš kur ne kartą buvo gauta humanitarinė pagalba, kuri buvo dalijama miesto stokojantiems, mokykloms, darželiams, įvairioms šalpos organizacijoms. Vaistų siuntos buvo perduotos ligoninėms.

Nuo 1994 m. baptistų bendruomenė organizuoja, praveda susitikimus ir pamaldas Alytaus griežto režimo pataisos darbų kolonijoje, nuo 2003 metų prisijungė prie organizacijos „Tarnavimas kaliniams“ veiklos ir pradėjo tarnystę Pravieniškių 1-siuose pataisos namuose. O grįžusiems iš įkalinimo įstaigų teikiama dvasinė bei materialinė pagalba, padedama integruotis į pilnaverti visuomeninį gyvenimą.

Nuo 1996 m. bendruomenė dalyvauja Lietuvos Krikščioniško Labdaros ir Gailestingumo Fondo „SAMARIJA“ veikloje, kurio tikslas yra šelpti ir teikti dvasinę bei materialinę pagalbą asmenims, sergantiems lėtiniu alkoholizmu ir narkomanija, našlaičiams ir vaikams, likusiems be tėvų globos, socialiai remtiniems žmonėms Lietuvoje.

Bendruomenė dalyvauja programoje „Suteik vaikui viltį“. Ši programa globoja ir remia vaikus per materialinę pagalbą, suteikdama jiems džiaugsmo ir vilties.

Bendruomenė vykdė krikščioniškos organizacijos „Samariečio krepšys“ veiklą Kaune ir apylinkėse, skelbdama Gerąją Naujieną ir dalindama dovanėles socialiai remtinų šeimų vaikams, rengdama renginius mokyklose ir vaikų namuose.

Bendruomenės nariai kartu su „Gideono brolių“ organizacija, platina Šventąjį Raštą mokyklose, viešbučiuose, kalėjimuose, kariniuose padaliniuose, miestuose bei kaimuose.

Taip pat bendruomenė dalyvauja Lietuvos Biblijos bei Lietuvos Biblijos Skaitymo draugijų veiklose.

Bendruomenės tikintieji aktyviai dalyvauja Lietuvos Evangelikų Baptistų Bendruomenių Sąjungos organizuojamuose kursuose, seminaruose, konferencijose, jaunimo ir vaikų vasaros stovyklose ir kituose renginiuose Lietuvoje ir užsienyje.

Šiuo metu bažnyčioje pamaldos vyksta lietuvių kalba. Yra vertimas į rusų kalbą. Veikia krikščioniškos literatūros biblioteka.

Bažnyčios jaunimas renkasi kartu studijuoti Šventąjį Raštą, smagiai leisti laiką ir tobulėti dvasiškai, kad su Dievo pagalba pasirinktų teisingą gyvenimo kryptį.

Vaikai lanko vaikų klubą „Šviesa“, o paaugliai – klubą „N-12“.

Dievo žinioje mūsų praeitis. Jo rankose mūsų dabartis. Verčiant naują istorijos puslapį, Visagaliam Dievui patikime savo ateitį.

Dėkojame Dievui, kad praėjus daugiau nei 140 metų, Šventosios Dvasios uždegta ugnis dega ir šiandien.

Į viršų