Gedimino liudijimas

Jer.1,5: „Pažinau tave prieš tau gimstant…”
Kai pirmą kartą perskaičiau šias eilutes buvo toks jausmas, tarsi Dievas čia kalba ne tik pranašui Jeremijui, bet man. Galiu pasakyti, kad jau nuo mažens man buvo įdomu ir svarbu mąstyti apie Dievą. Labai dėkingas Viešpačiui už nuostabius, mylinčius tėvus, ypatingai už mamą, kuri perdavė savo tikėjimą man. Nuo mažens buvau mokomas mylėti Dievą ir savo artimą. Kaip sako: Iz.28,10 „Taisyklė po taisyklės, taisyklė po taisyklės, eilutė po eilutės, eilutė po eilutės, čia truputį ir ten truputį.”

Šeimoje tėvas buvo liuteronas-evangelikas, mama katalikė. Namuose niekada nekildavo ginčų dėl religijos, svarbiausia buvo tikėjimas į Dievą. Buvau raginamas melstis už tėvus, už artimuosius. Kiekvieną vakarą mačiau mamą besimeldžiančia sudėjus rankas. Kai buvau 8-erių metų jai pripažino vėžį. Ji labai norėjo mane užauginti ir to karštai meldė Dievą. Viešpats išklausė jos prašymą, ir leido užauginti iki sukako man 23-eji.

Paauglystėje, vėliau netekus mamos nutolau nuo Dievo. Tai greičiausiai daugeliui taip būna, kada jaunas, pilnas jėgų, svajonių, visokių planų. Pasaulis traukia ir mąstyti apie Dievą nėra nei laiko, nei noro. Taip buvo iki tol, kol sušlubavo mano sveikata. Ap.Paulius laiške Gal.4,1-2 rašo: „Dabar pasakysiu: kol paveldėtojas vaikas, jis nieku nesiskiria nuo vergo, nors yra visko šeimininkas; jis esti globėjų ir prižiūrėtojų valdžioje iki tėvo nustatyto meto.” Tas metas atėjo ir Dievas pradėjo traukti mane prie savęs.

Ligoninė, sanatorija, kažkokia baimė širdyje. Pradėjau vėl galvoti apie Dievą. Liuteronų bažnyčioje, kur eidavom su tėvu, pamačiau parduodamą Bibliją ir tuoj panorau ją įsigyti. Pradėjau nuolat ją skaityti, kaip knygą nuo pradžių. Nepatiko S.T. – daug vardų, daug karų. Tačiau pirmos eilutės kuriomis Dievas prabilo – Mt.6,25-34. Labai buvau susirūpinęs kaip reiks gyventi toliau, netekau darbo, prasta sveikata. O vyrui juk reikia rūpintis šeima. Tos eilutės Kalno pamoksle labai nuramino mane, pagalvojau jei Dievas rūpinasi manim, tai galiu būti ramus, juk Jis žino ko man reikia.

Taip kelis metus vis paskaitinėdavau Bibliją, kol sutikau žmogų, kuris prakalbo apie tikėjimą. Jis parodė savo aptriušusią Bibliją ir uždavė klausimą: -Kaip tu manai, kur tavo siela eis po mirties? Pagalvojau – „geras” – niekada apie tai nesusimąstydavau. O juk tai svarbiausias klausimas kiekvienam žmogui, taip pat ir man. Tada jis man paaiškino, kad neužtenka žinoti, jog Kristus numirė už visų nuodėmes, bet reikia atgailauti ir tikėjimu priimti amžino gyvenimo dovaną kiekvienam asmeniškai. Kad kiekvieno žmogaus širdy turi įvykti Kalėdos, turi gimti kūdikis – Jėzus. Kai jis pasiūlė priimti tą dovaną, aš sutikau. Niekada nepamiršiu tos dienos, to stalo prie kurio sėdint meldžiausi. Jėzus iš tiesų atėjo į mano širdį, taip įvyko tarsi per vieną sekundę kas pakeitė mano protą, mąstymą. Dingo kai kurios ydos, tiesiog dingo. Norėjosi, kaip tai samarietei, tuoj visam pasauliui pasakyti apie Jėzų, kad ir kiti tą pajustų. Jau sekančią dieną troleibuse negalėjau tylėti, užkalbinau nepažįstamą žmogų, kalbėjom kaip svarbi yra Dievo baimė. Nesupratau iš kur drąsos atsirado eiti gatvėmis, Laisvės alėja, dalinti traktatus (lankstinukus), kalbėti apie Dievo meilę, apie išgelbėjimo planą. Kai įtikėjau, praeitas gyvenimas prabėgo kaip akimirką, ir Viešpats priminė keletą konkrečių įvykių, kuriuose Jis siuntė pagalbą per nepažystamus žmonės. Tai labai sustiprino mano tikėjimą, už tai labai esu dėkingas savo Viešpačiui ir Gelbėtojui, Jėzui Kristui. Dėkingas už tą laiką (nuo 2001m. rugpjūčio) kai jis atėjo į mano gyvenimą. Teko patirti visko: abejonių, nusivylimo, bet daug ir džiaugsmingų akimirkų. Toks gyvenimas: jei nebūtų apsiniaukę, audra, lietus, nežinotume ir nesuprastume ką reiškia saulės šviesa, jos šiluma, neįvertintume to. Taip ir Dievas leidžia patirti įvairių išbandymų, kad labiau suprastume, koks Jis yra mylintis, kai duoda išeitį, kai ateina į pagalbą.

Garbė Jam ir šlovė per amžius. Amen.