Eilėraščiai

Krikščioniški eilėraščiai

  1. И снова день
  2. Malda
  3. Jėzaus Kristaus Evangelija
  4. Tas, kuris jumyse pradėjo gerą darbą…
  5. Visokios paguodos Dievas
  6. Nauja diena
  7. Aš buvau, esu ir būsiu
  8. Dievas atsiuntė mane į žemę
  9. Dieve, koks gražus dangus
  10. Juozapas

И снова день
(Jurij Čiževskij)

И снова день и снова  бой.
И снова радость и страданье.
И милость обновилась вновь –
Жертвы Христа воспоминанье.

Я Им живу, к Нему взываю.
Его люблю, за то страдаю.
Но верен Он, как и вчера.
Слава Ему и похвала!

Он мой Господь – Иисус Спаситель,
От смерти верной искупитель.
Ни день, ни ночь не отделит меня
От преданной любви Христа.

И будет день как Он придёт.
Своих к себе Он заберёт.
Всех тех, кого Отец призвал –
Кто верил и любил и ждал.

Malda
(Jurij Čiževskij)

Maldoj palenksiu aš kelius
Ir tarsiu Viešpačiui žodžius,
Kurie pripildo mano širdį,
Ir aš tikiu, kad Viešpats girdi.

Aš – silpnas, kvailas ir niekingas,
Jis – išmintingas ir galingas.
Be Jo juk nieko negaliu…
Į Jėzų žvilgsnį vis kreipiu.

O, Viešpatie, pažvelk į savo tarną
Ir išklausyki mano maldą!
Juk Tu matai, kad man sunku –
Tau paklūstu, tačiau kenčiu…

Matyti leiski Tavo šlovę!
Ateik, parodyki malonę!
Galingai veik, teisingai teisk
Ir situaciją pakeisk!

Ir štai ramybės švelnume
Ateina Viešpaties Dvasia…
Per ašaras ir sielos skausmą
Kitas mintis širdis apsvarsto.

O, Kristau! Tu buvai atėjęs,
Už mano nuodėmes kentėjęs.
Nevertas aš tokios aukos…
Tu šventas Dievas! Kas aš toks?!

Atleiski manąją silpnybę –
Aukoj Tavoj matau galybę!
Dėkoju Tau, kad vardą mano
Tu įrašei į Knygą savo!

Kad nuodėmės vergijos jungas
Tavim palaužtas! Tu galiūnas!
Per Jėzų laisvas aš tapau!
Tau Viešpatie tepriklausau!

Ir Kristaus gelbstinti auka
Štai tampa man tokia tikra.
Ir, šlovindama savo Dievą,
Ramybę randa mano siela.

Visas kančias aš pamirštu,
Nes skausmas pakeistas džiaugsmu.
Rankas nuleidžiu aš ramiai,
Nušluostau ašaras lėtai.

Ant kojų drąsiai atsistojęs
Toliau aš eiti pasiruošęs!
Šituo siauru, šventu keliu,
Nes Jėzaus meilę aš jaučiu!

Jėzaus Kristaus Evangelija
(Jurij Čiževskij)

Jėzus buvo nukryžiuotas – ką reiškia tai?
Prie kryžiaus mūsų nuodėmės Jį prikalė tvirtai.
Argi ne mes visi verti Dievo rūstybės?
Bet vietoj mūsų Kristus buvo ją patyręs.

Jį Tėvas meilės vedamas, per skausmą paaukojo,
Už mūsų šlykščias nuodėmes sutrypdamas po kojom.
Ir Kristus pats mylėdamas, link kryžiaus drąsiai traukė
Norėdamas išgerti šventos rūstybės taurę.

Teisus Jo kraujas taškėsi, kai vinys kūną vėrė
O iš burnos skambėjo: „Atleisk jiems Tėve!“
Ir dvasią atiduodamas, į dangus akis kėlė,
Jis tarė: „Atlikta!“. Jis taurę tą išgėrė!

Ar galima šiai žiniai dar likti abejingam?
Kiek galima dar būti be galo nuodėmingam?
Kiek galima kryžiuoti prie kryžiaus Jėzų Kristų,
Paniekinus Jo auką? O ne, aš to nedrįstu.

Parklupkime kartu ant kelių mielas drauge,
Ir drąsiai atgailaukime! Tave Jis irgi šaukia.
Juk Kristus prisikėlęs ir užtaria prieš Tėvą
Kiekvieną vargšą žmogų, kurs paveda Jam sielą.

Neliki abejingas, šiai Jo malonės aukai.
Tikėjimu priimki! Nuoširdžiai atgailauki!
Ir štai girdžiu kaip soste Sėdinčiam, Sūnus lūpas atvėrė:
„Juk viskas buvo atlikta, atleiski Tėve“.

Tas, kuris jumyse pradėjo gerą darbą…
(Jurij Čiževskij)

Kas esam žmonės mes?
Tokia ydinga, menkavertė medžiaga.
Ir esame nebent verti, kad mus kažkas įmestų
Į krosnį degantį, kur amžina ugnis negęsta.

Tačiau dangaus ir žemės Viešpats mus pamilo.
Jis atsiuntė į žemę savo Sūnų, kuris prabilo:
„Aš atėjau, kad gydyti, kad duoti jums gyvybę!“
Bet Jį prie kryžiaus prikalėm – paniekinę didybę.

O Jėzus kraują liejo, kad kainą sumokėtų.
Atmesti šios aukos, tikrai mums nereikėtų.
Tai darė, kad sutaikintų su amžinu Kūrėju.
Paveskime Jam sielas, kaip Viešpačiui ir Tėvui.

Nuoširdžiai nusižeminus, širdingai atgailavus
Tikėjimu Jo šaukimės, save Jam atidavus.
Tuomet džiaugsmu spindėdamas priims mus kaip vaikus,
Šlovės Karalius, Gelbėtojas, mus perkeisti gabus.

Su šia beverčia medžiaga, kuri nieko verta
Pradės Jis dirbti nuoširdžiai sukurdamas kažką.
Kažkokį naują kūrinį, kuris per amžius švies,
Ir Jo nuostabų Sūnų – Kristų atspindės.

Šis darbas nėra paprastas… Kaip Kristus kas yra?
Bet Dievas yra ištikimas – pabaigs Jis darbą tą.
Jo įrankiai ir metodai, per kryžiaus kelią ves
Ir niekada pusiaukely mus Tėvas nepames.

Šventosios Dvasios pildomi, mes eisime pirmyn
Murmėjimą atmesdami vis žvelgsime tolyn.
Nes kančios mūsų laikinos, kurios šlifuoja mus
Į amžinybę žiūrint nevertos nieko bus.

Ten Kristų atvaizduosime, Jo būsim šlovėje.
Dėkosime, kad turime Jo Dvasią savyje.
Kad mus, prieš amžius išrinktus, nors nesame verti
Su meile, kantriai keitė ramybės apsupty.

Visokios paguodos Dievas
(Jurij Čiževskij)

Tebūna palaimintas Dievas, mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus Tėvas, gailestingumo Tėvas ir visokios paguodos Dievas, kuris guodžia mus kiekviename mūsų sielvarte…
2 Korintiečiams 1:3-4a

Kai sielvartas ištiks mane
Ateisiu aš pas savo Dievą.
Paguodą rasiu tik Jame.
Tenuramina mano sielą.

Pasaulis siūlo malonumus…
Jie nepadės įveikt sunkumų.
Ir nuodėmė pagimdo mirtį!
Nenoriu to daugiau patirti.

Juk sielvarto tokio nėra,
Kuriam paguost Tu negali.
Ateinu, Dieve, pas Tave.
Noriu ilsėtis aš Tavy.

Visokios Tu paguodos Dievas
Ir nuostabus gailestingumo Tėvas.
Ramybę Tavyje randu.
Priimti šlovę vertas Tu.

Nauja diena
(Vitalijus Sereda)

Kalnai, upeliai, uolos, išdžiūvusi dirva,
Atrodo, kad aplinkui – vien gaubiasi tamsa.
Saulei glostant mano veidą,-
Širdyje smarki audra,
Žemė džiūsta ieškant gerti,
Ašaromis užpilta.
Pakilčiau į aukščiausią kalną,
Bet per sunki man ši našta.
Gerklė kimsta iš to šauksmo,
O burna nepraverta.

Bėgčiau į pasaulio kraštą,
Bet ir čia akla vieta.
Nors laimėčiau šį pasaulį-
Siela degtų pragare.
Ar tokia žmogaus alga?
Pasiekus tikslą – džiaugtis tuštuma?
Kokią kainą man atnešti,
Kad laisvė taptų tobula?

Matau, kaip siela skęsta kančioje.
Išbandęs viską savyje,
Bejėgis, silpnas, išmestas krante,
Ant kelių, kniūbsčias ateinu pas Tave,
O Tavyje – išauš nauja diena!

Kai po niūrios dienos pakyla saulė,
Ir gėlės žydi laistomos rasos,
Kai viskas spindi turint viltį,
O širdyje nauja pradžia,- staiga,-
Iškyla noras pradėti garbinti Tave.

Štai ta akimirka laukta,
Kai vidų apima tyla.
Šlovė Tava aukščiau už dangų,
Ramybė dvelkia – lyg vėjas,
Nešamas bangų.
O lūpos nejaučia, kaip taria
Džiaugsmingą giesmę angelų:
„Atpirktas aš brangiu krauju“.

Vienintelis esi – Kūrėjas,
Atskyręs jūrą nuodėmių manų.
Tavy aš karžygys galingas,
O be tavęs – našlaitis, paliktas tėvų.
Šlovė Tava- ji lenkia laiką,
Darbai – nelieka nebaigti.
Tu Žodis, ištartas tik kartą,
Versmė – ištryškusi many.

Tavasis kraujas – mano plaustas,
Mirtis Tava – tai išpirka šventa,
Prisikėlimas – neša viltį,
Kad pasitiksi danguje.

Prikeltas aš naujai gyvybei,
Išgarsint Tavo vardą taip aukštai,
Kad tarp žmonių Tavo didybei,
Nebūtų galo amžinai!

Padėk man kryžių prisiminti,
Tą kainą, sumokėtą už mane.
Ir ta šviesa, kuri Tave atspindi,
Te neužgęsta manyje!

Aš buvau, esu ir būsiu
(Viktorija Gudaitytė)

Aš buvau, esu ir būsiu,
Nors ir daug pus vėjas gūsių,
Nors ir kūne nebebūsiu
Niekad niekur neprapulsiu,
Nes sukūrė mane Dievas,
Kūrinys esu Jo mielas,
Dievas saugoja mane,
Ačiū jam, Aleliuja!

Dievas atsiuntė mane į žemę
(Viktorija Gudaitytė)

Dievas atsiuntė mane į žemę,
Kad suprasčiau čia buvimo esmę,
Kad paliesčiau žemės grumstelius
Ir kad aplakstyčiau pamiškės kelius.
Davė Dievas kūną, davė ir jausmus,
Davė man suprasti kas yra brangus;
Davė Dievas meilę, didelę labai,
Kad draugams dalinčiau ją apsčiai.
Davė mano sielai dovaną tikėti
Ir kaskart tikėjimu didėti.
Davė man suprasti dėl ko žemėj gyvenu
Ir link Dievo leido eiti pamažu.

Dieve, koks gražus dangus
(Viktorija Gudaitytė)

Dieve, koks gražus dangus,
Danguje matau skrajojančius paukščius,
Ačiū Tau už tą dangaus žydrynę,
Kurioje ir debesų daug prisipynę,
Ačiū Tau, kad leidi tai matyti,
Kad viršūnės medžių nuo rasos lašelių švyti.
Ačiū Tau už laimę, kurią duodi Tu,
Kad ir paukščiai šoka danguje ratu,
Ačiū Tau, Dievuli, – širdimi tariu, –
Kad galiu matyti, ką sukūrei Tu…

Juozapas
(Vitalijus Sereda)

I
Tyla, migla, ašaros ar džiaugsmas?
Sumaištis, šviesa ar skausmas?
Netikėta Dievo dovana
Ar likimo ištikta apgaulė?
Mano nuodėmių gausa juos atvedė kankint mane,
Ar teisingumas,- turįs įvykti per mane?
Kokia bebūtų ši tiesa, tokia Aukščiausiojo valia,
Jog mano broliai yra čia – šlovingam Egipte!

Ir nejučia, sūri ašarų banga
Prisiminimams leidžia plaukti palengva,
Kur Kanaanas, tėvo ganykla.
Atsiveria jaunystė pamiršta,
Praleista mano tėvo namuose.

Vaikystė, mylinti mama,
Žaidimai, aukuras kalne,
Laukai ir mūsų stovykla,
Šokiai viename rate.

Gyvuliai, vergai, tarnai,
Duona užsėti laukai,
Avinėlių skleidžiami garsai,
Bėgiojančių vaikų riksmai.

Tėvo rūpestis, malda.
Nešamų aukų gausa.
Viskas tam, kad ši žinią
Įsišaknytų mumyse.

Gauta nuo tėvo dovana,
Šilkas, purpuras, ploniausia medžiaga,
Be progos, –
Vaivorykšte dažyta apranga.

Keisti sapnai tada atrodė,
Kad lenkiąs man ir broliai, ir tėvai,
Kad žvaigždės, saulė ir mėnulis
Parklupo prieš mane žemai.

Turėjo tėvas daug vaikų,
Senatvės vaikas jo esu.
Lemtinga buvo ši klaida,
Papasakoti broliams sapną tą.
Tebus prakeikta ta diena,
Kai midjaniečiams pardavė mane.

II
Jau pamiršęs jų kelius, aš trumpam tapau ramus,
Bet Dievas ištikimas bus,
Jis atvers žmogaus kelius,
Ir teisusis nepražus.

Jūs šnipai, žvalgai, plėšikai,
Kas jus atvedė čionai?
Ar ne krašto silpnų vietų
Ieškote jūs atidžiai?
Broliai? Duonos? Jūsų tėvas?
Visi vieno jūs vaikai?
O jauniausias, sakot, liko?
Kadangi vietos nebeliko?
Na, ar esate dori,
Paaiškės tik ateity.
O kol kas sargyba jus
Palydės į jų namus.

Kaip vakar buvo ta diena,
Kai broliai išdavė mane.
Savi, pavydo apimti,
Sidabrui žvangant,
Ginčų lydimi,
Gyvūno krauju sutepti,
Į apdarą supylė jį.

Tačiau šventa Dievo ranka,
Ji nepaliko niekada.
Jo gerumas, apsauga,
Būdavo visad šalia.
Radau malonę šeimininko akyse,
Tarnaujant Potifaro namuose.
Nebuvo ten didesnio už mane,
Valdžia man prievaizdo duota.
Ir sekėsi man visame,
Ką tik dariau:
Sandėliuose ar laukuose,
Ar patikėtame turte.

Pradėjau jau pamiršt save,
Maniau tai atlygis yra,
Nauja gyvenimo pradžia,
Kai jau palaidota kančia
Ir neteisybė pamiršta.
Deja, tai buvo tik pradžia.
Nes moteris ta palaida
Užsigeidė manęs slapčia
Lyg ta gyvatė prakeikta,
Kasdieną persekiot mane,
Sumanė geismo pagrobta.

Kokia iš to būtų nauda,
Kai visa pavesta yra
Man šeimininko namuose?
Tik ne gražioji jo žmona,
Ji Potifaro širdyje.
Apsaugok, Dieve, Tu mane.

Nesuviliojusi pirma,
Nepakerėjusi aistra,
Ji pasielgė su klasta:
Užklupusi kambaryje,
Ji įsikibo į mane.
Tačiau palikęs rūbą tą,
Aš bėgau…
Apsidairiau tik tai lauke,
Kad pasilikęs jis pas ją.

III
Kodėl? Už ką? Dėl ko? Ir kam?
O atsakyki man kvailam!
Kad nusileistum bent trumpam,
Kad nebelikti man nuogam
Šitam kalėjime purvinam.
Kokia iš viso to nauda,
Jog Tu palaiminai mane,
Nuo dulkių apvalei tiesa,
Į purvą nubloškei staiga?

Malda- štai ta tikra kova,
Kai kaulus graužia nežinia,
Tamsoj, už grotų, po žeme,
Kur mintis perskrodžia slapčia,
Kad ateitis tavo baigta.

Staiga…,
Šviesa užsidegė tamsiam narve.
Ar man vaidenas, aš sapne?
Čia Tu, kuris buvai kalne,
Kai tėvas grūmėsi ryte.
Sulaužei šlaunį Jam lazda,
Nes nepaleido Jis lengva,
Kol Jo ištroškusi siela,
Tavo pažado duota,
Palaimos tapo sklidina.

Šaukiaus.., ir išgirdai mane,
Atsiliepei švelniam balse:
„Tu nebeliksi šiam kape,
Nes tokia mano valia.
Aš prikelsiu greit tave,
Tau užduotis yra kita.
Dar neilga valanda,
Ir panaudosiu aš tave
Šito plano dalyje,
Kad visa mano tauta,
Sunkaus bado ištikta,
Nepražūtų jų krašte,
Bet atrastų duoną čia.

Mano priesaika gyva,
Dar Abraomui ji duota.
Ir nors šalis ši svetima,
Aš palaiminsiu ir ją“.

IV
Ar pasvajočiau aš kada,
Kad faraonas prieš mane,
O aš dešinioji jo ranka?
Visa valdžia man suteikta,
Pasaulis lenkias prieš mane!

Malonės, Viešpatie, pilna,
Yra dosni tavo ranka,
Ant savo tarno uždėta.
Buvau anglis – užgesusiam lauže,
Sausa šaknis – numesta kelyje,
Jauniausias savo šeimoje,
Bet įsikibęs į Tave.

Išaukštins žmogų Dievas tą,
Kuriuo gėrėsis Jo ranka.
Šlovingas savo darbuose,
Priimti vertas Jis yra,
Galybę, gyrių, pagarbą.

V
Taigi, broliai, taip yra,
Kad šventa Dievo valia
Buvo panaudot mane
Faraono sapnuose.
Ir menka jūsų dalia,
Aš matau, kad atgaila
Jus kankino visada.
Dievas atvedė jus čia,
Kad nukristų jums našta,
Ir užgytų man žaizda.

O dabar paskubėkite,
Ir mano seną tėvą įspėkite,
Kad kadaise jo miręs sūnus,
Prisikėlęs, ir valdo visus.
Vežimai jau yra paruošti,
Kelkitės čia,- sotūs būsit visi.
Ir kai eisite drauge,
Nesibarkit kelyje!

VI
O dabar,
Tepakyla mano malda,
Tai širdies manos padėka,
Kad Tavo įrankiu tapau,
Tavo valiai paklusau.

Didį dalyką man padarei,
Nuolankumą širdy auginai,
Kaip dar kitaip pasakyt,
Juk tam, kad stebuklus matyt
Žmogų kiekvieną turi išbandyt.

Ir kai iš mūsų kils tautą
Kaip žvaigždžių dangaus skliaute
Tu išveski mus iš čia
Nepaliki Egipte,
Pagonybės šalyje.

O laiko pilnatvei atėjus,
Jokūbo žvaigždei sužibėjus,
Ne tik dangus, bet ir tauta
Palenktų kelius prieš Tave.

Į viršų