Свидетельство Казимераса

Gimiau paprastų žmonių šeimoje, kurie mažai dėmesio skyrė net religiniams reikalams. Todėl jaunystėje mažai girdėjau ir mačiau religinės praktikos, tiesą sakant buvo daugiau kritikos religinių vadovų atžvilgiu. Kiek daugiau rimtesnį ir tikresnį požiūrį į Dievą turėjo mano močiutė. Jos požiūris ir mane skatino labiau mąstyti apie egzistenciją ,būtį ir dar kitus mįslingus klausimus. Mano santuoka, vaikų krikštas ir kitos religinės apeigos liko nuošalyje, nes niekas to neragino, o mano supratimo tam nebuvo.

Trisdešimties metų mano mintys jau pradėjo vesti prie rimtesnių dalykų, kurie anksčiau man atrodė bereikšmiai. Turėdamas kažkokį supratimą apie Dievą, pradėjau daryti veiksmus norėdamas jam įtikti, atlikau visas apeigas, nes maniau, kad to reikia Dievui. Apie Jį jau mąsčiau teigiamai ir galvojau, jog man reikia taikos su Juo.

Kuomet jaunesnioji dukra pradėjo giedoti Kauno Arkikatedros chore, aš su džiaugsmu būdavau repeticijose ar filmavimuose ir tai buvo tarsi auka Dievui, aš maniau, kad mano ir Dievo bendravimas yra geras.

Būdamas maždaug 39-erių metų gavau laišką iš Kanados. Rašė senai emigravęs į užsienį lietuvis, kartu atsiuntė mažą laikraštėlį «Evangelijos šviesa» ir raginimą susitaikyti su Dievu. Atrašydamas jam laišką, parašiau, kad viską padariau dėl Dievo: dukra gieda Dievui ir mano santykiai su Juo yra geri. Pradėjom toliau susirašinėti. Galvojau: su užsieniečiu bendrauti yra gerai, — gal ir į Kanadą pakvies, juk norėjau ten padirbėti už gerus pinigus. Tačiau užsienietis, Jurgis Danevičius, rašė visai apie kitką. Tuomet ir išgirdau apie tokius dalykus, kaip Evangelija, atgaila, Jėzaus auka. Kadangi šie dalykai man buvo nesuprantami, jie mane ragino domėtis. Vieną 1993 metų rugpjūčio dieną „Kauno dienoje» radau pranešimą, kad J.Danevičius bus Kauno Evangelikų baptistų bažnyčioje. Taigi, aš nusprendžiau nueiti į šį susitikimą. Buvo pamokslas, giesmės; bažnyčia atrodė keista, net ir įtartina, gal čia žydų koks susirinkimas? Prieš tai buvau nuėjęs į liuteronų maldos namus, šie skyrėsi gerokai. Per tų pačių metų Kalėdas pradėjau lankyti šią bendruomenę. Supratau, kad tai rimta, kad mano supratimas apie Dievą yra klaidingas. Bet aš norėjau įtikti Viešpačiui. Po pusmečio supratęs savo beprasmiškumą remtis savo protu ieškoti Gelbėtojo, atgaila tai išpažinau Jėzui Kristui, pripažindamas Jį aukščiau visko. Tuomet pradėjau tarnauti bendruomenėje, ėmiau mokytis Švento rašto, stojau mokytis teologijos. Dievas laimino ir keitė mano gyvenimą, Pakėlė naujus prioritetus, nes visur veda Dievo žodis, nors sprendimai ir buitiniai rūpesčiai liko tie patys, bet sprendimo pabaiga — Viešpatyje ir Jo žodyje.