Свидетельство пастора

II Pasaulinio karo metais Sovietų Sąjungoje daugybė šeimų, buvo ištremti iš Ukrainos už tai, kad jie arba jų giminaičiai turėjo turto, mylėjo Tėvynę arba dėl religinių įsitikinimų. Mano tėvai taipogi buvo priversti palikti Tėvynę, todėl aš gimiau tremtyje Rusijoje (Udmurtijoje).

Pirmą kartą aš susimąsčiau apie gyvenimą ir mirtį, kada man buvo vos septyneri. Mama gavo telegramą iš Ukrainos, kad mirė jos mama, mano močiutė, ir ji tvarkydamasi namuose visą dieną verkė. Kaip šiandieną, aš pamenu ką tada jaučiau ir kaip mąsčiau: „Mirė mano močiutė, mirs mano mama ir pagaliau ateis laikas ir man…“ Bet ten, gyliai viduje, girdėjau tylų balsą: “Ne! Tu nemirsi, gyvenimas tęsis toliau…” Pagal savo amžių aš nieko nesupratau ir negalėjau to paaiškinti. Tačiau vėliau, skaitant Šventąjį Raštą, aš supratau, kad Jėzaus Kristaus mirtis ir prisikėlimas buvo būtinas, neišvengiamas įvykis ir atsakymas į mano iškilusį amžinybės klausimą.

Gyvendamas Rusijoje ir būdamas tuometinės ideologijos įtakoje, žinojau, kad Dievo nėra. 1967 metais, kai tėvams jau buvo nuimtas teistumas, mes grįžome į Ukrainą. Mokykloje patekau į klasę, kur buvo 4 vaikai iš krikščionių baptistų šeimų. Jie dažnai buvo užgaunami dėl to, kad tikėjo Dievu, lankė bažnyčią, kad nenorėjo būti pionieriais ir nenešiojo kaip „Lenino anūkai“ raudonų kaklaraiščių. Kartais aš užstodavau juos prieš mokytojus, sakydamas, jog kiekvienas turi teisę tikėti Dievu ar ne.

Tuo metu mokykloje dažnai buvo skaitomos paskaitos apie Dievo neegzistavimą. Būdamas netikinčiu, vieną dieną susimasčiau: “Aš netikiu, kad Dievas yra ir Jo neieškau, bet kažkodėl mane labai jau nori įtikinti apie Jo nebuvimą. Tai kova su vėju, nėra jokios logikos. O gal Jis iš tiesų yra ir jie tiesiog Jo bijo?..“ Tai buvo pirmosios sąmoningos mintys apie Dievą ir Jo prisilietimas prie mano širdies.

Jau vėliau, kai lankiau jau 7 klasę, vienas baptistų, su kurio mes sėdėjome už vieno suolo, pasiūlė man paskaityti Naująjį Testamentą. Aš sutikau. Perskaičius Testamentą, aš aiškiai suvokiau ir patikėjau, kad Dievas išties yra. Nors buvau auklėjamas gyventi pagal sąžinę ir stengiausi taip daryti, supratau, kad esu nusidėjėlis, o nuodėmės veda į pražūtį ir man reikalingas Gelbėtojas. Pradėjau lankyti bažnyčią ir jaunimo susirinkimus. Tačiau visą tą laiką, mano viduje vyko kova. Mano aistros ir norai vedė mane, kad aš gyvenčiau kaip daugelis mano draugų, ką aš iš dalies ir dariau, bet vidinis mano žmogus norėjo eiti su Dievu.

Po aštuntos klasės įstojau į Lvovo lengvosios pramonės technikumą. Man prasimokius apie metus laiko, administracija sužinojo, jog aš nenoriu stoti į „komjaunimo organizaciją“ dėl tos priežasties, kad esu tikintis ir lankau bažnyčią. Susirinkus dėstytojams ir mano grupės studentams, per „Ateizmo“ pamoką man buvo užduotas klausimas: „Ar tu tiki Dievu?“ Ir aš atsakiau: „Taip, aš tikiu“. Žinoma, tuo metu aš nežinojau daugybę dalykų apie tikėjimą, tačiau jau tikėdamas, kad yra Dievas, negalėjau išduoti Jo. Todėl, jau greitu laiku buvau priverstas palikti mokslus, kadangi būti tikinčiam ir mokytis Ukrainos aukštesnėje mokykloje, buvo praktiškai neįmanoma tais laikais.

Kova mano gyvenime tęsėsi. Kiekvieną vakarą aš atgailaudavau už savo nuodėmes prieš Dievą. Tuo metu aš kalbėjau Dievui: „Aš eisiu į pamaldas, skaitysiu Bibliją, melsiuos, bet leisk man pagyventi taip kaip mano draugai, nes esu jaunas ir noriu laisvės.“ Ir Dievas man atsakė žodžiais iš Mato 7,13-14: „Žiūrėk, pasaulyje yra tik du keliai. Jei eisi siauru keliu tai eisi su manimi, nes šis kelias veda į amžinąjį gyvenimą, o jei eisi su savo draugais plačiu keliu, tai jis nuves tave į pragarą ir Manęs ten nerasi. Negali viena koja eiti vienu keliu, o kita — kitu, — pasirink!“

Du metai kovos ir pasirinkimo labai mane išvargino. Aš žinojau, kad kelias su Dievu veda į palaimintą gyvenimą, todėl liko apsispręsti ir pasirinkti Dievą ir jo kelią, nes šėtonas nenorėjo manęs paleisti. Vieną vakarą aš gulėjau lovoje ir masčiau apie savo gyvenimą ir ateitį. Tada pradėjau sakyti Dievui: „Dieve! Taip gyventi toliau nebegaliu, aš labai pavargau, padėk man!“ Ir Dievas davė matyti regėjimą. Mačiau dangų, kur buvo užrašyti žodžiai: „Kada tu priimsi Jėzų Kristų Naujojo Testamento?“ Šis patyrimas, neapsakomas dangaus grožis ir užduotas klausimas paskatino mane neatidėliotinam apsisprendimui. Ten pat, šalia savo lovos, aš kritau ant kėlių ir meldžiausi: „Viešpatie, atlesk mano nuodėmes, nuplauk savo krauju, ateik į mano gyvenimą, aš eisiu paskui tave kiek man tai bekainuotų, padėk man. AMEN.“ Našta, kaip sunkus akmuo, nukrito nuo mano širdies, širdį užpildė ramybė ir džiaugsmas, pasikeitė gyvenimo vertybės ir prioritetai. Taip, 1976 metais, aš pradėjau savo kelią su Dievu.

Jau trisdešimt metų eidamas siauru keliu kartu su Dievu, bendraudamas su Juo ir tarnaujant Jam, išmokau mylėti ir paklusti Viešpačiui. Žinoma, tai buvo atsisakymo savęs, pasiaukojimo, Dievo valios ieškojimo ir pažinimo kelias. Tam kely buvo galimybė augti dvasiškai besigilinant į Jo Žodį, pažinti tiesą. O tiesa tuo metu padėjo atskirti tikruosius brolius nuo klaidžiamokslių. Turėjau galimybę išbandyti Dievo galybę konkrečiose gyvenimo situacijose, jausti Dievo artumą persekiojimų metu, kada reikėjo pasirinkti tarp mirties ir gyvenimo. Išmokau ieškoti pirmiausia Dievo karalystės ir Jo teisumo, o visą kitą stebuklingu būdu Dievas pridėdavo. Per visą tą laiką nebuvo nė vieno karto kai Dievas būtų apleidęs. Jis buvo visada arti, ateidavo visada laiku. Jis liko ištikimas ir iki šių dienų. Už tai Jam garbė ir šlovė per amžius!
2007 02 04