Vaikiški eilėraščiai
Žemiau pagal tematiką yra surinkti keli krikščioniški eilėraščiai vaikams. Norėdami skaityti kitų autorių krikščioniškus eilėraščius, pereikite į Eilėraščių puslapį.
Padėka Dievui
Šypsos kas rytą mums Dievo saulė
~~~
Šypsos kas rytą mums Dievo saulė,
Švietus kadaise rojaus gėlėms.
Dieve, sukūręs gražų pasaulį,
Didelė tavo meilė žmonėms!
Nors man metų dar mažai
~~~
Nors man metų dar mažai,
Aš dėkoju nuoširdžiai,
Kad esu sotus, laimingas
Ir labai labai turtingas:
Mamą, tėtį, aš turiu,
Myliu juos labai abu.
Ačiū Dievui už tėvus
Ir broliukus nuostabius.
Dieve, ačiū už pasaulį
~~~
Dieve, ačiū už pasaulį,
Taip gražiai sukurtą,
Ir už visą Tavo brangų
Dovanotą turtą:
Vaisius, uogas ir grūdus.
Už jaukius, šiltus namus,
Visko turime apsčiai,
Tau dėkojam nuosirdžiai!
Štai didžiausia dovana
~~~
Štai didžiausia dovana
Šiam pasauliui suteikta –
Jėzus Kristus Atpirkėjas
Blogį, mirtį nugalėjęs.
Trečią dieną prisikelė,
Mums dangun duris atvėrė.
Kai aš buvau mažas, tada nežinojau
~~~
Kai aš buvau mažas, tada nežinojau,
Kas viską sukūrė, kas valdo, globoja.
Dabar, kai užaugau – žinau aš tikrai,
Kad tai mūsų Dievas, Jis myli labai.
Dabar aš dėkoju už tai, ką turiu
Ne tik savo mamai, kartu su tėčiu, –
Aš garbinu Dievą, meldžiuosi kasdien
Ir apie Jo meilę kalbu aš visiems.
Kažkada nebuvo nieko
~~~
Kažkada nebuvo nieko –
Nebuvo vėjo ir dangaus;
Žvaigždžių nebuvo ir planetų,
Jokių gyvūnų ir žmogaus.
Bet Dievas visą tai sukūrė –
Nuostabią žemę ir gėles,
Ir pats save net dovanojo,
Kai Jėzus mirė už kaltes.
Dėkokim Dievui, kad mus myli,
Kad turime šeimas, draugus,
Kad jaučiam šilumą, ramybę,
Kad kelias veda link dangaus.
Būkim dėkingi už tai, kad gyvenam
~~~
Būkim dėkingi už tai, kad gyvenam,
Oru kvėpuojam, girdim ir matom.
Kad kojomis savo pasauliu keliaujam,
Dievo gerumo nuolat ragaujam.
Būkim dėkingi, kad turim tėvus,
Mylinčius brolius, seses, draugus.
Kad turim bažnyčią, kuri mus augina,
Dievo Žodžiu nuolatos pamaitina.
Būkim dėkingi, kad Dievas mus saugo
Kad nuodėmes mūsų visas Jis atleido.
Kad nepalieka bėdoj niekada,
Kad būsim su Jėzumi mes kažkada.
Šiandien dėkokim ir garbinkim Dievą,
Savo širdim, jėgomis, visa siela!
Sekime Kristaus keliu iš širdies,
Ir Jis būtinai mus į dangų nuves.
Oras atšalo
~~~
Oras atšalo
Ir lapai jau krenta,
Lietūs šalti
Horizontą aptemdo.
Bet máno širdis
Rami ir šviesi.
Nés mano Dievas
Gyvena many.
Aprūpina, saugo,
Sielą maitina,
Ir kai man sunku
Švelniai nuramina.
Nežinau ar buvo kada tokie metai
~~~
Nežinau ar buvo kada tokie metai,
Kai sėklas į žemę mes bėrėme veltui.
Kasmet pjaunam derlių, neliekam be maisto,
Bet padėkot ne visad yra laiko.
Tam, kuris valdo ir saulę, ir lietų,
Prižiūri, kad derlius mūsų klestėtų,
Kad širdys krūtinėje plakt nenustotų,
Kad namuose būtų šilta ir sotu.
O, nepamirškime Jam padėkot!
Juk mes niekada negalėsime duot
Pakankamai to, ko Jis vertas yra!
Skirkim Jam meilę – tai puiki padėka.
Kiek pasaulyje žvaigždžių
~~~
Kiek pasaulyje žvaigždžių?
Jūrų, slėnių ir kalnų?
Paukščių kiek matau kasdieną?
Ir kiek žmonių aplink gyvena?
Ar tų žmonių širdis gera?
Ar yra ten padėka?
Ar užsisukę tarp darbų
Jie randa laiko su Dievu?
Ir aš dažnai toksai esu,
Pabėgt nuo rutinós sunku.
Todėl ir primenu ir sau, ir tau –
Dėkingi būkime dažniau!
Kartais būna, kad aš pamirštu
~~~
Kartais būna, kad aš pamirštu
Kiek daug nuostabių dalykų turiu.
Tuomet nuliūstu, darausi irzlus,
Galiu netyčia net įžeisti kitus.
Bet apsidairęs ir vėl atrandu,
Kiek Dievo malonės ir meilės apstu!
Kiek grožio pripildyta ši visata,
Kaip Jis pasirūpina mūsų šeima.
O drauge brangus, ar tu tai matai,
Kad Dievo malonė tvirta amžinai?
Džiūgauki tuo, kad Jį pažinai,
Kad dangui įrašyti mūsų vardai!
Kalėdos
Miestas užmigo, lauke jau tamsu
~~~
Miestas užmigo, lauke jau tamsu.
Žvaigždės pakilo, visur taip ramu.
Piemenys miega prie savo avių,
Jie net nežino kas laukia dar jų.
Staiga, jie pabunda nuo choro balsų,
Angelas stovi danguj tarp žvaigždžių!
„Gerą Naujieną šiandien jums turiu –
Gimė Mesijas išgelbėt žmonių!“
Piemenys bėga patikrint žinių
Ir kūdikį randa tvarte tarp šiaudų.
Ašarą braukia nuo savo akių
Ir garbina Viešpatį Dievą visų.
Žvaigždė sušvito danguje
~~~
Žvaigždė sušvito danguje,
Vaikelis guli ėdžiose.
Nėra Jis paprastas žmogus,
Tai – gimė Dieviškas Sūnus.
Šlovingai gieda angelai
Ir džiūgauja dangaus pulkai,
Ir mes Jį šlovinsim visi,
Visi: maži ir dideli.
Nors vis dar naktis, jie eina iš lėto
~~~
Nors vis dar naktis, jie eina iš lėto,
O kai tik diena – sustoja ilsėtis.
Per dykumą, kalnus ir gamtą laukinę
Nors jie ir pavargę, bet nenusiminę.
Tai trys išmintingi, galingi, karaliai.
Žvaigždę pamatę, jie leidos į kelią.
Jie tiki, kad gimė kažkas ypatingas –
Pasaulio valdovas stiprus ir galingas.
Pasiekus Judėją, sustoja žvaigždė –
Išminčiai supranta, kad jie beveik čia.
„Kúr gimęs princas?“ – jie rūmuose klausia.
„Čia niekas negimė,“ – atsakymas laukia.
„Sena pranašystė užsimena mums
Kad Dovydo mieste Mesijas užgims.“
Atvykus Betliejun, jie randa mažiuką,
Ėdžiose gulintį gražų berniuką.
Ir nors neatrodo jis šiandien didžiai,
Prie mamos prisiglaudęs sau miega ramiai.
Tačiau šis mažiukas – tai Dievo Sūnus,
Visagalio paskirtas numirti už mus.
Jei Jis neateitų – pražūtume mes,
Nes nieks neatleistų mums mūsų kaltes.
O šiandien giedokim ir šlovinkim Dievą
Už dovaną Jo – Išganytoją Jėzų.
Nors ir mažas aš esu
~~~
Nors ir mažas aš esu
Vieną dalyką suprantu:
Jėzus gimė Betliejuje,
Kad išgelbėtų mane.
Noriu aš klausyti Jo,
Jam kažkaip padėti,
Danguje su Juo gyvent
Garbint ir mylėti.
Jeruzalės miesto kažkur pakrašty
~~~
Jeruzalės miesto kažkur pakrašty
Užeigoj miega klientai visi.
Nebéra jau čia vietų laisvų,
Nebent jeigu nori – tai prie gyvulių.
Tarp karvių ir óžkų, garbanotų avių
Kūdikis guli gražiu veideliu.
Paguldytas į ėdžias žiūri ramiai,
Pažįsta naują pasaulį smalsiai.
Ne taip turi gimti karalių Karalius,
Paklusta kuriam visos dvasinės galios.
Bet Jis pasirinko tai savo valia,
Išgelbėt žmonijos atėjo Jis čia.
Betliejuje gimė daugybė vaikų
~~~
Betliejuje gimė daugybė vaikų,
Tačiau tarp jų nebuvo tokių,
Kas gimė tvartelyje tarp gyvulių
Į žemę atėjęs, nors buvo Dievu.
Atėjo pagarbint toli iš Rytų
Išminčiai, taip pat būrys piemenų.
Kasdien Jėzų giria daugybė žmonių.
Ar garbini Dievą taipogi ir tu?
Kai piemenų akis jau miegas merkė
~~~
Kai piemenų akis jau miegas merkė,
Ir avys tylios nieko nebelaukė,
Angelą su trimitu išgirdo,
Danguj žvaigždė ryškiai suspindo.
Mažam tyliam Betliejuje
Karalius gimė ėdžiose,
Tik Jam vienam aleliuja,
Nes Gelbėtojo kito juk nėra.
Mačiau prakartėlėje Jėzų
~~~
Mačiau prakartėlėje Jėzų,
Jis guli mielas ir gražus.
Kartais žmonės galvoja,
Kad tokiu Jis per amžius bus.
Bet bejėgis vaikelis užaugo,
Gyveno ir mirė už mus,
Dabar iš dangaus mane saugo,
Nes Jis yra Dievo Sūnus.
Dar kartą ateiti žadėjo
Paimti visų Jo vaikų.
Ir jeigu tas laikas atėjo,
Ar busi paimtas ir tu?
Velykos
Kažkokią gerąją naujieną
~~~
Kažkokią gerąją naujieną
Man brolis nori pasakyt,
Gal gausiu dovaną šiandieną?
Įdomu būtų pamatyt.
Bet tai nepanašu į lėlę,
Naujiena ši – nepaprasta.
Šiandieną Jėzus prisikėlė
Ir Jo kape jau nebėra.
Juk Jėzus mirtį nugalėjo,
Pašlovinkim Jį širdyse
Jis prisikėlė, ir mes galim
Su Juo gyventi danguje.
Tad džiūgaukit visi suaugę,
Giedokite visi vaikai.
Ne dovanos yra svarbiausia,
O tai, kas trunka amžinai.
Anksti ryte, kai Saulė tik kyla
~~~
Anksti ryte, kai Saulė tik kyla,
Skuba taku prie kapo Marija.
Nuliūdusi, ašaras braukia nuo veido;
Ji skuba, nors dar netikra kas jos laukia.
„Jėzų palaidojo, dienos jau trys…
Akmenį didelį kas gi atris?“
Štai ji prie kapo: ir kas dabar čia?!
Nėra akmens? Bet ir kūno nėra!
Verkia prie kapo ir vėl Marija..
Kur gi jos Viešpats, kodėl Jo nėra?
„Marijа!” – išgirsta už nugaros.
Ir žiūri – ten Jėzus, ir gyvas berods!
„Neverki, Marija, – Jis sako švelniai.
Mirtis nugalėta! Nuo šiol amžinai
Esu su jumis ir vesiu tenai,
Kur laimė ir džiaugsmas, tenai kur gerai.“
Jėzus prisikėlė, kaip tai nuostabu!
~~~
Jėzus prisikėlė, kaip tai nuostabu!
Niekas netikėjo šituo stebuklu.
Mokiniai bijojo, kad suims ir juos,
Pasislėpę buvo pas save namuos.
Netikėtai ten, tamsiam jų kambary
Pasirodo gyvas Jėzus vidury.
Dabar jie patikėjo, bet Kristus atsakys:
„Palaiminti nematę, ir visgi tikintys“.
Tad jeigu, mano drauge, šiandieną tu tiki,
Kad Jėzus prisikėlė, gyvena Jis tavy,
Tuomet, kaip Jėzus sakė – palaimintas esi,
Laikydamas Jo ranką tvirtai dangun eini.
Ant kalno kryžiai trys stovėjo
~~~
Ant kalno kryžiai trys stovėjo,
Jėzus Kristus ten kentėjo,
Auka nebuvo paprasta,
Už mus ji atiduota.
Už blogą žodį, pyktį, skausmą,
Krauju nuplautas aš esu.
Šlovė, šlovė, Jis prisikėlė!
Net mirtis Jam neįgėlė!
Kaip gerai, kad tai žinau,
Ir nieko nieko nebijau!
Žvelgiu į kryžių
~~~
„Žvelgiu į kryžių. Ten ant jo manasis Viešpats kabo.
Tiek skausmo mano širdyje ir ašaroms nebėra galo.
Visi tikėjome, kad Jis galingas bus Karalius,
Bet štai Jis mirė ir, deja, viltims atėjo galas.“
Nuėmę nuo kryžiaus palaidojo Jį, į šaltą kapą uždarė,
Pastatė kareivius saugoti Jo ir kapą užantspaudavo.
Mokiniai priblokšti ir nors jie kartu, su baime tyli be žado,
Nieks negalėjo tikėtis iš jų štai tokio beviltiško galo.
Praėjo dvi dienos, rytas išaušo, moterys skuba prie kapo.
Nustebusios žiūri – akmens nebėra ir Jėzaus kūno nė kvapo.
„Kam ieškote gyvo tarp negyvų?! – angelas klausia staiga, –
Jis prisikėlė ir gyvas yra! Praneškite broliams greičiau žinią šią!”
Ir aš ten buvau, ir mačiau tuščią kapą, kaip drobulės ant žemės gulėjo.
Tada man širdy užgimė viltis, kad Viešpats vis dar neišėjo.
Kada gyvą Kristų išvydom ir mes, širdis prisipildė džiaugsmu,
Nuo tol tuščias kapas ir kryžiaus prasmė mums pergalės tapo ženklu.
Nors aš ir numirsiu, – gyvensiu toliau
~~~
Nors aš ir numirsiu, – gyvensiu toliau
Visus pamatysiu kas mirė anksčiau.
Su Nojum ir Moze galėsiu kalbėt,
Su liūtu pažaist, ant žirafos sedėt.
Galbūt tu paklausi: iš kur aš žinau?
Juk žmonės numiršta ir jų nematau.
Aš tau atsakysiu, kad tuo aš tikiu,
Nes savo širdy Jėzų Kristų turiu.
Jis pats prisikėlė ir gyvas yra
Ir tuos, kas Juo tiki, prikels kažkada.
Ir jeigu norėtum to būti dalis,
Tikėk Juo, žmogau, ir prikels tave Jis.
Jėzus gyvas – tuo tikiu
~~~
Jėzus gyvas – tuo tikiu –
Prisikėlė Jis.
Bibliją namie turiu,
Ji man pasakys
Kaip Jį matė mokiniai,
Gyvą po mirties.
Net kokie 500
Ten ant debesies.
Myliu Jėzų aš labai
Savo širdimi.
Nors ir mažas aš esu,
Garbinsiu tik Jį.
Budo iš miego žemė tyli
~~~
Budo iš miego žemė tyli,
Nustebę ryto laukė medžiai dideli,
Čiulbėjo paukščiukas Dievo sutvertas,
Kad Golgotos papėdėj kapas atvertas.
Kas atidarė? Kodėl ir kada?
Juk Kristus čia guli diena tik trečia!
Bet ne, tai nėra žmogiškoji klaida –
Jis pats prisikėlė ir gyvas yra!