Tikinčiojo tikėjimo nuoširdumo patikrinimas
Yra nemažai klausimų, per kuriuos įmanomas krikščionio tikėjimo nuoširdumo patikrinimas ir kuriais išmėginamas jo atvirumas:
- Ar paklusnus jis Dievui?
- Ar myli jis Jėzų Kristų?
- Ar neįžeidžia jis Šventosios Dvasios?
- Ar atsiveria jam Dievas per Šventąjį Raštą?
- Ar džiaugiasi jis bendravimu su dvasiniais krikščionimis?
- Ar brangi jam Kristaus Bažnyčia?
- Ar meldžiasi jis dėl atšalusių krikščionių?
- Ką jis daro dėl nuodėmingųjų išgelbėjimo?
Bet, tikriausiai, svarbiausias klausimas, atveriantis tikrąją tikinčiojo būseną, tai – koks jo požiūris į nuodėmę?
Vieni – kartą ir visiems laikams nutraukė ryšius su nuodėme atgailos dieną, kada Dievas atgimdė juos ir davė jiems naują širdį. Nuo to laiko jų gyvenimas tapo šviesiu ir švariu. Jie esti palaiminimu ne tik bažnyčiai, bet ir aplinkiniams.
Kiti, – pradėję gerai (o Dievas nieko nedaro blogai!), labai greitai mintyse atvėrė duris į nuodėmės pasaulį. Nekreipdami dėmesio į neramų sąžinės balsą, jie mėgavosi pirmąja protan įsiveržusia bjauria mintimi. Nepasmerkta ir neišpažinta – toji mintis ir patraukė paskui save daugybę gėdingų nuodėmių, kurios pražudė ne vieną brangią sielą.
Mielas drauge! Tegu niekas nesugundo duoti vietos nuodėmei savo mintyse. Tavo palaima, tavo brangus bendravimas su Dievu tęsis tiek, kiek bus išsaugotas tavo tyrumas. Neleisk pirmajai nuodėmės dėmei sutepti tavo baltus kaip sniegas išgelbėjimo drabužius, kuriais mus aprengė Jėzus Kristus atpirkimo dieną.
I.V.Kargelis
„Vesnik Istiny“ #2, 2002
Taip pat skaitykite: